FAKTŲ TIKRINIMO IR DEZINFORMACIJOS REGULIAVIMAS BALTIJOS ŠALYSE

Europos Sąjungos finansuojamo projekto, kurio identifikacinis numeris – 118471 ir kurį koordinuoja Tartu universitetas (UTARTU), rezultatas D3.4.

2024 m. gegužė

Jānis Buholcs | Vidžemės taikomųjų mokslų universitetas
Anastasija Tetarenko-Supe | Vidžemės taikomųjų mokslų universitetas
Sten Torpan | Tartu universitetas
Andres Kõnno | Talino universitetas
Vanessa Vorteil | Talino universitetas
Auksė Balčytienė | Vytauto Didžiojo universitetas
Rimgailė Kasparaitė | Vytauto Didžiojo universitetas

SANTRAUKA

Šioje ataskaitoje apžvelgiama, kaip Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje reglamentuojamas faktų tikrinimas ir kitos kovos su dezinformacija priemonės.

Baltijos šalyse nėra įstatymų, vyriausybės nutarimų ar kitų teisiškai privalomų dokumentų, kurie būtų konkrečiai skirti faktų tikrinimui reglamentuoti. Tačiau daugeliu atvejų faktų tikrinimas vykdomas žurnalistikos ir visuomenės informavimo priemonių teisinio reguliavimo kontekste. Faktų tikrinimas taip pat susijęs su kitomis iniciatyvomis ir veiklomis, kuriomis siekiama riboti dezinformaciją. Baltijos šalių teisės aktuose ir politikos dokumentuose dezinformacija pripažįstama problema, kuriai spręsti būtinos atitinkamos priemonės. Analizuojant kovos su dezinformacija būdus Baltijos šalyse, galima geriau suprasti teisinį ir politinį kontekstą, kuriame vykdoma faktų tikrinimo veikla.

Ataskaitoje Baltijos šalių reguliavimo aspektai nagrinėjami keliais lygmenimis. Pirmiausia analizuojamas teisinis reguliavimas, apžvelgiant atitinkamus įstatymus, vyriausybės nutarimus, politikos dokumentus ir kitus oficialius dokumentus. Antra, vertinamas 2022 m. sustiprinto Kovos su dezinformacija praktikos kodekso įgyvendinimas Baltijos šalyse. Trečia, aptariami su kova prieš dezinformaciją, informacinės erdvės stiprinimu ir medijų raštingumo skatinimu susiję dokumentai bei veiklos, vykdomos už teisinio reguliavimo ribų. Paskutinėje dalyje nagrinėjama žurnalistikos ir faktų tikrinimo savireguliacija, įskaitant žurnalistų ir faktų tikrintojų etikos kodeksus bei profesinius standartus.

Pagrindinės išvados:

1. Baltijos šalys pasirinko skirtingus kovos su dezinformacija būdus. Viena vertus, melagingą informaciją skleidžiantiems asmenims gali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios chuliganizmą ar viešosios tvarkos pažeidimus. Kita vertus, Lietuvos baudžiamajame kodekse dezinformacija yra apibrėžta ir jos skleidimas aiškiai draudžiamas. Šalys turi teisinių priemonių blokuoti prieigą prie turinio, kuris pažeidžia jų įstatymus. Visų pirma blokuojami Rusijoje veikiantys televizijos kanalai, transliuojantys propagandą.

2. Įstatymų leidėjai pritaiko teisinę sistemą prie šiuolaikinių iššūkių. Vienas iš pavyzdžių – 2024 m. Latvijos baudžiamojo įstatymo pakeitimas, kuriuo uždrausta naudoti gilumines klastotes (angl. deepfakes), sukurtas pasitelkiant dirbtinį intelektą, siekiant manipuliuoti rinkimais. 2024 m. Lietuva taip pat pakeitė Baudžiamąjį kodeksą, uždrausdama naudoti manipuliuojamas socialinių tinklų paskyras informacijai, kuria siekiama pakenkti konstitucinei santvarkai, teritoriniam vientisumui, valstybės gynybai ar kitiems valstybės interesams, skleisti.

3. Baltijos šalys skiriasi žurnalistikos ir žiniasklaidos reguliavimo požiūriu. Latvijoje ir Lietuvoje galioja teisės normos, apibrėžiančios profesinius standartus, kurių turėtų laikytis žurnalistikos veiklą vykdančios žiniasklaidos priemonės. Tai leidžia valdžios institucijoms lengviau atskirti teisėtai veikiančias žiniasklaidos priemones nuo manipuliatyvių, tačiau kartu kelia tam tikrų grėsmių žurnalistikai. Estijoje šioje srityje taikoma mažiau reguliavimo priemonių.

4. Baltijos šalyse galioja teisės normos, leidžiančios blokuoti įstatymus pažeidžiantį turinį. Pavyzdžiui, gali būti ribojama prieiga prie turinio, keliančio grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Taip pat gali būti apribota prieiga prie tam tikrų interneto svetainių ir uždraustas tam tikrų televizijos kanalų retransliavimas, įskaitant Rusijoje veikiančius kanalus, kurie skleidė propagandą.

5. Baltijos šalys savo politikos dokumentuose ir viešojoje komunikacijoje pabrėžia visuomenės informacinio atsparumo stiprinimo svarbą. Keliuose politikos dokumentuose pripažįstamos dezinformacijos keliamos grėsmės, poreikis ugdyti medijų raštingumą ir apsaugoti nacionalinę informacinę erdvę. Tai rodo, kad politinėje darbotvarkėje kokybiško turinio prieinamumas ir medijų raštingumo ugdymas vis dažniau vertinami per saugumo prizmę. Valdžios institucijų dėmesys žurnalistikos rėmimui skiriasi. Latvijoje ir Lietuvoje įdiegti mechanizmai, padedantys žiniasklaidos priemonėms, įskaitant finansinę paramą, o Estijoje tokios politikos nėra.

6. Baltijos šalių atsakingos institucijos aktyviai nestebi Kovos su dezinformacija praktikos kodekso įgyvendinimo. Šalys yra skirtinguose Skaitmeninių paslaugų akto nacionalinių koordinatorių paskyrimo ir veiklos organizavimo etapuose. Rengiant ataskaitą Estijoje skaitmeninių paslaugų koordinatorius dar nebuvo paskirtas. Latvijos pareigūnai didesnį prioritetą teikia Skaitmeninių paslaugų akto įgyvendinimui. Šis aktas veikia bendro reguliavimo sistemoje kartu su Kovos su dezinformacija praktikos kodeksu. Latvijos institucijos tikisi turėti pakankamai išteklių ir priemonių Skaitmeninių paslaugų akto nuostatoms užtikrinti. Kadangi Kovos su dezinformacija praktikos kodeksas yra savanoriškas dokumentas, kurį pasirašė platformų valdytojai, o didžiausios platformos yra teisiškai registruotos kitose šalyse, nacionalinės institucijos, vykdydamos savo funkcijas, šiuo kodeksu remiasi gana ribotai.

7. Pastaraisiais metais Baltijos šalių nevyriausybinės ir nuo valdžios institucijų nepriklausomos organizacijos paskelbė daug ataskaitų, tyrimų ir komentarų. Juose nagrinėjama dezinformacija ir visuomenės atsparumas jai, žurnalistų saugumas, medijų raštingumo būklė ir kitos susijusios temos. Šie dokumentai rodo, kad minėtiems klausimams viešojoje darbotvarkėje skiriama daug dėmesio.

8. Žurnalistų, įskaitant faktų tikrintojus, profesinę veiklą reglamentuoja etikos kodeksai. Kiekvienoje šalyje veikia viena ar kelios organizacijos, turinčios savo etikos kodeksus ir jų laikymosi užtikrinimo mechanizmus. Šios organizacijos retai sulaukia skundų dėl faktų tikrinimu užsiimančių žurnalistų darbo, tačiau Latvijoje buvo nagrinėti du tokie atvejai. Be to, kelios faktų tikrinimo organizacijos priklauso Tarptautiniam faktų tikrinimo tinklui (IFCN) ir Europos faktų tikrinimo standartų tinklui (EFCSN). Kiekviena iš šių organizacijų taiko standartus, reglamentuojančius įvairius faktų tikrinimo organizacijų veiklos aspektus. Norėdamos tapti šių tinklų narėmis, organizacijos privalo atitikti nustatytus standartus.

9. Faktų tikrinimo veiklą taip pat reglamentuoja nerašytos taisyklės, susiformuojančios redakcijose. Faktų tikrintojai pagrindiniais savo darbo tikslais laiko kovą su dezinformacija, ypač Rusijos skleidžiamais naratyvais, visuomenės švietimą ir politikų atskaitomybės skatinimą. Faktų tikrinimas grindžiamas bendradarbiavimu, todėl rengiant faktų tikrinimo publikaciją dalyvauja daugiau nei vienas žmogus – nuo temos pasirinkimo ir šaltinių vertinimo iki medžiagos peržiūros prieš paskelbimą. Vieni iš kriterijų, lemiančių, ar konkretus teiginys bus pasirinktas tikrinti, yra jo populiarumas socialiniuose tinkluose ir šaltinio žinomumas ar įtakingumas, pavyzdžiui, ar teiginį paskelbė įtakingas politikas. Tačiau faktų tikrintojai taip pat vadovaujasi profesiniu žurnalistiniu vertinimu, atsižvelgdami į galimą teiginio žalą ir jo aktualumą visuomenei.

Visą ataskaitą skaitykite čia: