FAKTŲ TIKRINIMO IR DEZINFORMACIJOS REGULIAVIMAS BALTIJOS ŠALYSE

Tartu universiteto (UTARTU) koordinuojamo ES finansuojamo projekto, ID 118471, užduoties 3.4 rezultatas.

Jānis Buholcs | Vidžemės taikomųjų mokslų universitetas
Anastasija Tetarenko-Supe | Vidžemės taikomųjų mokslų universitetas
Sten Torpan | Tartu universitetas
Andres Kõnno | Talino universitetas
Vanessa Vorteil | Talino universitetas
Auksė Balčytienė | Vytauto Didžiojo universitetas
Rimgailė Kasparaitė | Vytauto Didžiojo universitetas

Šioje ataskaitoje apžvelgiama, kaip Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje reglamentuojamas faktų tikrinimas ir kitos kovos su dezinformacija priemonės.

Baltijos šalyse nėra įstatymų, vyriausybės nutarimų ar kitų teisiškai įpareigojančių dokumentų, kuriuose būtų konkrečiai reglamentuojamas faktų tikrinimas. Tačiau daugeliu atvejų faktų tikrinimas vykdomas žurnalistikos ir žiniasklaidos reguliavimo kontekste. Faktų tikrinimas taip pat susijęs su kitomis iniciatyvomis ir veikla, kuria siekiama apriboti dezinformaciją, kuri Baltijos šalių teisiniuose dokumentuose ir politikos kryptyse pripažįstama kaip problema, reikalaujanti intervencijos. Nagrinėjant, kaip Baltijos šalyse siekiama kovoti su dezinformacija, galima papildomai susipažinti su teisiniu ir politiniu kontekstu, kuriame veikia faktų tikrinimas.

Ataskaitoje įvairiais lygmenimis apžvelgiami Baltijos šalių teisinio reguliavimo aspektai. Pirmiausia apžvelgiamas teisinis reguliavimas ir nagrinėjami atitinkami įstatymai, vyriausybės nutarimai, politiniai dokumentai ir kiti oficialūs dokumentai. Antra, apžvelgiamas 2022 m. sustiprinto Kovos su dezinformacija praktikos kodekso įgyvendinimas Baltijos šalyse. Trečia, aprašomi dokumentai ir veiklos, susijusios su kova su dezinformacija, informacinės erdvės stiprinimu ir medijų raštingumo skatinimu už teisinio reguliavimo ribų. Paskutinėje dalyje aprašoma žurnalistikos ir faktų tikrinimo savireguliacija, įskaitant žurnalistų ir faktų tikrintojų etikos kodeksus ir profesinius standartus.

Pagrindinės išvados yra šios:

1. Baltijos valstybės pasirinko skirtingus metodus kovai su dezinformacija. Viena vertus, melagingą informaciją skleidžiantiems asmenims gali būti taikomos įstatyminės teisės normos, kuriose kalbama apie chuliganizmą ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia dezinformaciją ir aiškiai draudžia ją skleisti. Šalys turi teisines priemones blokuoti prieigą prie turinio, kuris pažeidžia jų įstatymus – ypač blokuojami rusiški televizijos kanalai, transliuojantys propagandą.
2. Įstatymų leidėjai pritaiko teisinę bazę, kad galėtų susidoroti su dabartiniais iššūkiais. Vienas iš pavyzdžių yra 2024 m. Latvijos baudžiamosios teisės pakeitimas, pagal kurį gilių klastočių (dirbtinio intelekto) naudojimas siekiant manipuliuoti rinkimais yra neteisėtas. 2024 m. Lietuva pakeitė Baudžiamąjį kodeksą, uždrausdama manipuliuojančių socialinių tinklų paskyrų naudojimą, kuomet skleidžiama informacija, kuria siekiama pakenkti konstitucinei santvarkai, teritorijos vientisumui, gynybai ar kitiems valstybės interesams.
3. Baltijos šalys skiriasi savo žurnalistikos ir žiniasklaidos reglamentavimu. Latvijoje ir Lietuvoje egzistuoja teisės normos, nusakančios, kokie turi būti žurnalistinės žiniasklaidos profesiniai standartai. Tai leidžia valdžios institucijoms lengviau atskirti teisėtas žiniasklaidos priemones nuo manipuliuojančių, tačiau tai taip pat kelia pavojų žurnalistikai. Estija šiuo klausimu turi mažiau reglamentų.
4. Baltijos šalyse galioja teisės normos, leidžiančios blokuoti įstatymus pažeidžiantį turinį (pvz., keliantį grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai): gali būti ribojama prieiga prie tam tikrų interneto svetainių, uždraustas tam tikrų televizijos kanalų transliavimas (pvz. rusiškų kanalų, skleidusių propagandą).
5. Savo politikoje ir komunikacijoje Baltijos šalys apibrėžė visuomenės informacinio atsparumo stiprinimo svarbą. Dezinformacijos pavojaus pripažinimas ir būtinybė skatinti medijų raštingumą bei saugoti nacionalinę informacinę erdvę atsispindi keliuose politikos dokumentuose. Tai rodo, kad politinėje darbotvarkėje kokybiško turinio prieinamumas ir poreikis ugdyti medijų raštingumą yra aiškinamas per saugumo objektyvą. Dėmesys, kurį valdžia skyrė žurnalistikos rėmimui, skiriasi. Latvija ir Lietuva įdiegė mechanizmus, padedančius žiniasklaidos priemonėms, taip pat ir finansiškai, tačiau Estija tokios politikos neturi.
6. Dezinformacijos praktikos kodekso (angl. The Code of Practice on Disinformation) įgyvendinimas nėra aktyviai prižiūrimas atitinkamų Baltijos šalių institucijų. Šalys vis dar yra įvairiuose nacionalinio skaitmeninių paslaugų akto koordinatoriaus (angl. The National Coordinator for the Digital Services Act) steigimo etapuose. Rengiant šią ataskaitą, Estijoje skaitmeninių paslaugų koordinatorius dar nebuvo paskirtas. Latvijoje valdininkai mano, kad skaitmeninių paslaugų įstatymo, kuris pagal bendro reguliavimo sistemą veikia kartu su Dezinformacijos praktikos kodeksu, įgyvendinimas yra didesnis prioritetas, ir tikisi turėti išteklių bei priemonių Skaitmeninių paslaugų įstatymui įgyvendinti. Kadangi Dezinformacijos praktikos kodeksas yra savanoriškas dokumentas, kurį pasirašo platformos, o didžiausios platformos yra legaliai registruotos kitose šalyse, nacionaliniai pareigūnai, vykdydami savo pareigas, labai nesikliauja šiuo kodeksu.
7. Pastaraisiais metais buvo paskelbta daug nevyriausybinių ir egzistuojančių atskirai nuo vyriausybės arba už jos ribų Baltijos šalių subjektų ataskaitų, studijų ir komentarų. Tai yra tyrimai apie dezinformaciją ir atsparumą jai šiose šalyse, diskusijos apie žurnalistų saugumą, pranešimai apie medijų raštingumo būklę ir kt. Šie dokumentai rodo didelį dėmesį šioms temoms visuomenės darbotvarkėje.
8. Profesionalų žurnalistų, įskaitant faktų tikrintojus, elgesį formuoja etikos kodeksai. Kiekviena šalis turi vieną ar daugiau organizacijų, turinčių savo etikos kodeksą ir vykdymo mechanizmus. Šios organizacijos retai sulaukia skundų dėl faktus tikrinančių žurnalistų darbo, tačiau Latvijoje išnagrinėti du tokie atvejai. Be to, kelios faktus tikrinančios organizacijos priklauso Tarptautiniam faktų tikrinimo tinklui (angl. International Fact-checking Network) ir Europos faktų tikrinimo standartų tinklui (angl. European Fact-checking Standards Network). Kiekviena iš šių organizacijų turi standartus, reglamentuojančius įvairius faktus tikrinančių organizacijų darbo aspektus. Kad organizacijos būtų į juos priimtos, jos turi atitikti šiuos standartus.
9. Faktų tikrinimo darbą taip pat reglamentuoja nerašytos taisyklės, kurios susidaro redakcijose. Faktų tikrintojai kaip pagrindinius savo darbo tikslus laiko kovą su dezinformacija, ypač su Rusijos naratyvais, visuomenės švietimą ir politikų atskaitomybės skatinimą. Faktų tikrinimo darbas yra komandinis, o tai reiškia, kad jį rengiant (parenkant straipsnio temą, atsižvelgiant į šaltinius ir peržiūrint jį prieš publikavimą) dalyvauja daugiau nei vienas asmuo. Kai kurie kriterijai, lemiantys, ar teiginys pasirenkamas tikrinti, yra jo populiarumas socialinėje žiniasklaidoje ir šaltinio žinomumas (pavyzdžiui, ar šaltinis yra įtakingas politikas). Tačiau faktų tikrintojai taip pat pasikliauja savo profesionaliu žurnalistiniu vertinimu dėl pranešimo žalos lygio ir jo aktualumo.