Medijų ir informacinio raštingumo (MIR) „auksinės užduotys“ remiasi atradimais, išgyventa patirtimi ir refleksija

Medijų ir informacinio raštingumo mokymas gali būti neįveikiama užduotis – tiek daug dalykų, tiek daug temų ir tokie skirtingi unikalūs medijų pasauliai. Paklausėme mokytojų, kas iš tiesų veikia ir kokios yra „auksinės užduotys“, kuriomis jie vadovaujasi?

Žinoma, turime bendrųjų sistemų ir modelių (žr. UNESCO pagrindinį dokumentą, skirtą MIR mokymui), nacionalinių mokymo programų ir vadovėlių, įvairių saugyklų ir priemonių rinkinių, sukurtų vykdant trumpalaikius projektus, ir pan. O kaip su mokytojų subjektyvia nuomone ir didele patirtimi? Savo BECID mokytojų būriui uždavėme vieną paprastą klausimą – kokia yra mokymosi užduotis, veikla ar priemonė, kuri suveikia tiesiog neįtikėtinai? Išsamių atsakymų sulaukėme iš konkrečių dalykų ir medijų pamokų mokytojų, su jaunimu dirbančių darbuotojų, jaunųjų žurnalistų, jaunimo projektų koordinatorių ir aukštųjų mokyklų dėstytojų.

Pažįstamos medijos, neištirti keliai, nepažįstamas aš

Atrodo, kad populiarūs yra trys bendri požiūriai, kurie atsispindi visuose pavyzdžiuose, apie kuriuos kalba pedagogai – žiniasklaidos tekstai turi būti aktualūs ir pažįstami mokiniams, besimokantieji turi patirti „Aha!“ momentus, ir turi būti skirta laiko refleksijai.

Pirma, nėra prasmės mokyti apie tas medijų rūšis, kurios jaunimui atrodo visiškai svetimos – jų informacijos srautai paprasčiausiai neatitinka tradicinės žurnalistinės žiniasklaidos modelių. Pažįstamų medijų tekstų pavyzdžiai, kuriuos pateikė mokytojai, buvo „TikTok“ įrašų ir „YouTube“ trumpų filmukų faktų tikrinimas, įvairiose platformose žaibiškai išpopuliarėjusios vaizdinės medžiagos tikrinimas, prekės ženklų šūkių ir nepažymėto rėmimo sekimas socialinės žiniasklaidos turinyje.

Tačiau tai, žinoma, nereiškia, kad turime likti tik prie jaunimo kultūros ir žanrų – MIR turi praplėsti akiratį, sudominti tuo, kas dar neištirta. Jaunoji žurnalistė ir medijų aktyvistė Angelina Lon pastebėjo, kad paaugliams patinka užduotys, kuriose jie gali ką nors išsiaiškinti arba pasiūlyti problemos sprendimą. Šis metodas apdovanoja besimokančiuosius atradimais, kūrybiškumo galimybėmis ir į užduotį orientuotu dėmesiu. Mokslo komunikacijos specialistė Merli Vajakas iš Talino universiteto taikė užduotį, kurią galima įvardyti kaip „Medijų buveinės detektyvas“. Išsiaiškinti, kurie žiniasklaidos kanalai priklauso tai pačiai korporacijai, nematomus ryšius ir sąsajas paversti matomais, yra naudinga įvairiais aspektais – nuo paieškos įgūdžių ugdymo iki savo kampanijų pasiekiamumo planavimo. Tartu universiteto jaunesnioji informatikos dėstytoja Mirjam Paales perkelia šį principą į mikrolygmenį ir kartu su savo studentais naudoja „Google Thyself“, savotišką veidrodžio užduotį: „Tada mes diskutuojame: ar tai panašu į tave? Kaip koks asmuo norėtumei būti matomas? Kas galėtų susidaryti tokį pirmąjį įspūdį apie tave?“.

Ir galiausiai savirefleksija: tam tikra prasme esame sau svetimi, mums reikia laiko ir pastangų analizuoti savo mintis, elgesį ir požiūrį. Agnesė Dāvidsone, Vidžemės taikomųjų mokslų universiteto rektorė ir medijų srities mokslininkė, pabrėžė neurokognityvinės funkcijos, kitaip tariant, supratimo, kaip veikia mūsų smegenys, svarbą. „Kognityvinės ir socialinės schemos paaiškina klaidingos informacijos suvokimą, mes pasikliaujame euristika ir esame veikiami savo asmenybės bruožų“, – A. Dāvidsone paaiškina priežastis, dėl kurių savianalizė tapo MIR mokymo pagrindu.

Įvairios atsiribojimo užduotys gali padėti savirefleksijai, nes tapimas „neturinčiuoju“ padeda mums ištirti savo priklausymo „nestokojančiųjų“ grupei gylį ir persidengimą. Kitaip tariant, norėdami pastebėti nematomos socialinės žiniasklaidos vaidmenį savo gyvenime, turime nuo jos kuriam laikui atsiriboti. Pavyzdžiui, paprašę mokinių X dienų nesinaudoti socialine žiniasklaida ir vesti dienoraštį apie savo patirtus „išbandymus ir vargus“, turėsime galimybę aptarti keletą temų: mūsų socialinės žiniasklaidos naudojimo ritualus ir rutiną, įvairių platformų funkcijas, galimus pakaitalus, laiko tėkmę, patirtas emocijas, teigiamus ir neigiamus dalykus ir t. t.

Manipuliuojantys vilkai ir dainuojantys lokiai

O kaip su jauniausio amžiaus grupėmis? Latvijos nacionalinės bibliotekos medijų raštingumo ekspertė Emīls Rotgalvis papasakojo apie žaismingus metodus, skirtus vaikams: „Viena iš pirmaujančių Latvijos technologijų bendrovių sukūrė programą, kurioje mokytojai gali rasti paruoštų pamokų planų, užduočių ir vaizdo įrašų. Visuose juose yra šiuo metu labai populiarus vaikų personažas meškiukas Richy Roo, kuris veda šias pamokas ir dainuoja daineles apie saugumą internete“. E. Rotgalvis pažymėjo, kad ir anksčiau tokie sprendimai, į kuriuos įtraukiami gyvūnai, Latvijoje darė stebuklus. Pavyzdžiui, populiari latvių vaikų knyga vadinasi „Pričiupau! Vilkas manipuliatorius“, kurioje sekama pasaka apie gyvūnus, kalbančius apie aktualias su žiniasklaida susijusias problemas.

Smalsūs miško gyvūnai pasirodo ir Lietuvoje naudojamuose diskusijų inicijavimo vaizdo įrašuose. DIGIRES projekto vyriausioji tyrėja Auksė Balčytienė rekomendavo juos naudoti jaunesnio amžiaus grupėms, nes pirmieji bandomieji etapai parodė didelį susidomėjimą tokia medžiaga.

Medijų pedagogė iš Estijos Inger Klesment, kuri taip pat orientuojasi į jauniausio amžiaus grupes, taip apibūdina kiekvienam mokytojui „privalomą turėti žaidimą“: „Manau, kad šie minkšti kišeniniai kubeliai yra labai universalūs, pavyzdžiui, kibernetines patyčias aš aptariu naudodama minkštą kubą“. Paveikslėlius ir tekstus galima keisti, šį daiktą galima mėtyti arba apsukti, ir jis sukuria apčiuopiamą skaitmeninės temos elementą. „Tai itin interaktyvu, nes vaikai išsako savo nuomonę, mokytojai klausosi ir visi mokosi vieni iš kitų, dešimt iš dešimt. Rekomenduoju!“, – priduria I. Klesment.

Kūrybiniai vaizdiniai

Jaunoji Estijos žurnalistė Angelina Lon mokė ir vadovavo moksleivių grupėms keliose žiniasklaidos stovyklose, todėl ji vertina užduotis, kurios turi kūrybinį komponentą: „Priverčiau juos įsivaizduoti įvairius sprendimus, būdus, kaip jų mokyklą paversti šalyje raštingiausia medijų srityje. Kaip tai būtų galima padaryti? Kiek realūs ir įgyvendinami šie planai? Pavyko puikiai ir buvo tikrai įdomu“.

Estė Pille Pruulmann-Vengerfeldt, dirbanti Malmės universitete medijų ir komunikacijos dėstytoja, rekomenduoja atlikti vaidmenų žaidimo užduotį apie medijų technologijas, su kuria ją supažindino Pietų Danijos universiteto profesorė Susana Tosca. Kaip matome, geros idėjos tikrai plinta žaibiškai! „Įsivaizduokite, kad esate kolonizatoriai naujoje planetoje, sugebėjome sunaikinti Žemę ir persikėlėme į naują pradžią. Taigi dabar turime naują galimybę iš naujo išrasti žiniasklaidą ir technologijas! Paskiriu temas (demokratija, pramogos, intymumas ir pan.), ir kad būtų įdomu – skirtingus slaptus vaidmenis: technologijų entuziastas, luditas, neutralus stebėtojas“.

Lyginimas ir jungimas

Daugelis aprašytų užduočių buvo grindžiamos lyginimu – lyginami skirtingų kartų medijų naudojimo įpročiai, vakaro žinių turinys skirtinguose kanaluose, moralinė panika dėl technologijų, vienas įvykis keliuose laikraščiuose, personalizuota socialinės žiniasklaidos aplinka. Kai kurie mokytojai į lyginimą žvelgia laisva forma, kai kurie siūlo mokiniams išsamias analizės matricas ir struktūrą.

Kai mokiniai palygins savo pačių rezultatus ir mintis, jie greitai pamatys, kad medijų pasauliai gali nepaprastai skirtis – štai kodėl mes taip skirtingai suprantame pasaulį!?! Tačiau tokie palyginimai taip pat puikiai padeda pabrėžti panašumus ir pastebėti tendencijas didesnėje sistemoje. Pavyzdžiui, labai tendencingi žiniasklaidos pranešimai nebūtinai turi būti ant laikraščių viršelių, jų galima rasti ir socialinėje žiniasklaidoje bei „Google“ paieškoje. Vienas pavyzdys buvo iš universiteto kursų apie smurtą – ką pamatote, kai ieškote vaizdų apie „vaikų seksualinę prievartą“? Kodėl tai yra taip vaizduojama? Kam tai kenkia? Kodėl tai svarbu, kokią įtaką tai gali daryti?