Dėl nelengvos istorinės patirties Baltijos šalių gyventojai tapo atsparesni propagandai, tačiau nesame stebuklingai apsaugoti nuo dezinformacijos

Ką tik pradėjo veikti Baltijos šalių kovos su informacijos sutrikimais centras (angl. Baltic Engagement Centre for Combating Information Disorders, BECID), todėl savo tinklaraščio įrašų seriją pradedame trumpa apžvalga – kodėl pasauliui reikia dar vieno žinių ir veiksmų centro ir kuo Baltijos šalys yra unikalios ir universalios. Maia Klaassen yra Tartu universiteto jaunesnioji tyrėja medijų raštingumo srityje ir BECID širdis. Maia koordinavo centro kūrimąsi ir yra asmuo, kuris sulaukia daugiausiai „Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti, kur, kas ir ką…“ tipo el. laiškų su klausimais apie centrą. Todėl logiška, kad pradedame nuo trumpo interviu su Maia.

Kodėl mums reikia tokio veiksmų ir žinių centro, koks yra Baltijos šalių kovos su informacijos sutrikimais centras?

Na, daugelį metų BECID mums nereikėjo! Taigi būtų galima sakyti, kad ir toliau buvo galima tęsti veiklą, kiekvienam sėdint savo kampelyje, darant savo mažus dalykus ir tikintis, kad kažkokiu būdu šis didesnis strateginis paveikslas galiausiai atsispindės mažesniuose veiksmuose.

Tai, ką atradome, pavyzdžiui, apie strategiškai manipuliuojamus žalingus naratyvus, – jie tikrai nesibaigia ties Estijos ar, tarkime, Latvijos siena. Iš tikrųjų nustatėme, kad daugelis dezinformacinių pasakojimų, kurie naudojami siekiant manipuliuoti viešąja nuomone, iš tikrųjų yra gana identiški labai skirtingose pasaulio dalyse. Galima pastebėti tik labai smulkių detalių pasikeitimus, bet dažniausiai tai yra tikslus pasakojimo atitikmuo (copy-paste).

Labai paprastas pavyzdys būtų tai, kaip prasidėjus naujai Rusijos agresijos bangai prieš Ukrainą, gandų pavidalu buvo paskleista daugybė dezinformacijos: „Oi, pas mus yra tų pabėgėlių, kurie šlapinasi mūsų koridoriuose“. Toks naratyvas atsirado iš karto, ir per pirmąją dieną tą patį naratyvą galėjai užfiksuoti 7 ar 8 šalyse.

Tai nėra atsitiktinumas, tai nėra „Estijos problema“, o veikiau tikslingas pasakojimas apie visą mūsų regioną. Vadinasi, regioninis bendradarbiavimas galėtų užtikrinti, kad užuot sėdėję kiekvienas savo kamputyje ir dubliuodami šį darbą, galėtume bendradarbiauti, dalytis medžiaga ir gerąja patirtimi, kartu palengvindami atskirų asmenų krūvį.

Trys Baltijos šalys – ar jos skiriasi viena nuo kitos? Ir žvelgiant plačiau – ar Baltijos šalys kuo nors skiriasi nuo likusios Europos ar pasaulio?

Informacinio atsparumo ir atsparumo dezinformacijos naratyvams ugdymo kontekste turime daug panašumų. Tačiau jau dabar, net iš mūsų demografinės sudėties, galima matyti, kad bus tam tikrų skirtumų. Pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje rusakalbių vietos gyventojų yra gana daug, o Lietuvoje – mažiau nei 5 proc. Taigi, suprantama, mūsų požiūris į Kremliaus dezinformaciją negali būti ir nėra vienodas.

Taip pat galite pamatyti skirtumus mūsų strateginiuose dokumentuose, kurie, manau, yra gana įdomūs. Estijoje kalbama apie informacinį atsparumą kaip apie sąvoką, kuri daugiausia susijusi su tuo, kokia šiuo metu yra mūsų informacinė aplinka. Lietuva ją kur kas labiau grindžia informaciniu saugumu ir kalba apie tai, kokią įtaką informacija daro nacionaliniam saugumui. Latvija yra kažkur tarp šių dviejų šalių, kaip ir jos geografinė padėtis. Šia prasme galima teigti, kad turime skirtingas pažeidžiamas grupes, demografinę padėtį, strategijas, požiūrius ir kalbą.

Vis dėlto turime ir daug bendrų dalykų. Mus sieja istorija – kiekvienas, kuriam teko priklausyti SSRS, visai kitaip žiūri į propagandą, cenzūrą, informacijos slėpimą nuo žmonių. Tai tiesiogiai susiję su mūsų laisve, tiesa? Taigi tai sukuria sudėtingą kontekstą. Vėlgi, pavyzdys – neapykantos kalbos ir simbolių, pavyzdžiui, nacių simbolikos ir ideologijos, naudojimo reguliavimas. Anksčiau neturėjome šio klausimo reguliavimo, o dabar pagaliau turime. Grėsmė mūsų informacinei aplinkai galiausiai buvo pakankamai didelė, kad būtų žengtas toks žingsnis.

Mūsų reakcija tikriausiai skiriasi nuo Vakarų Europos, nes turime skirtingą istoriją, patirtį ir supratimą apie tai, kas įvyko. Vis dėlto šie skirtumai nėra tokie dideli, kad turėtume visiškai kitokį požiūrį. Pavyzdžiui, dėl sudėtingų istorinių laikotarpių mūsų žurnalistai, saugumo pajėgos, gynybos ekspertai ir, apskritai, visi veikiausiai tapo atsparesni. Tačiau Baltijos šalys tikrai nėra stebuklingai atsparios dezinformacijai.

Išgyvename pasaulinę krizę, todėl reikia išsiaiškinti, kaip nedideli skirtumai ir žinios apie juos gali būti naudingi platesnei bendruomenei.

Koks yra vienas dalykas, tam tikros žinios, kurias norėtumėte, kad visi žmonės žinotų, įsisąmonintų?

Vienas dalykas, kuris mane kartais šiek tiek nuliūdina, yra supratimas, kad galima kažkaip kovoti su dezinformacija turint didžiulę politinę ir visuomeninę paramą. Leiskite paaiškinti. Visiškai pritariu Italijos skaitmeninės žiniasklaidos observatorijos direktoriui Gianni Riotta, kuris neseniai vienoje kalboje sakė, kad „mus nepakankamai puola, o tai reiškia, kad mes nepakankamai gerai tvarkomės“.

Liūdna dabartinė tiesa, savotiškai nuviliantis realybės patikrinimas, yra tai, kad jeigu jums gerai sekasi mūsų srityje, turėtumėte nuolat patirti trolių atakas iš botų, politikų, aktyvistų ir pan. Tikriausiai nepakankamai atstumiame, nepakankamai darome, kad sutrikdytume žmones, kurie moka pinigus arba skiria kitus išteklius šiems naratyvams ir dezinformacijai kurti. Taigi man ši mintis yra vertinga, ji gali būti naudinga ir kitiems, kurie stengiasi ką nors pakeisti į gerąją pusę.

Puolimų trūkumas rodo, kad turėtume daryti daugiau. Taip pat kyla klausimas, kaip įsivaizduojame šiuo metu vykstančios krizės mastą? Mano nuomone, turėdami visus savo centrus ir punktus – tikrai jau turėtume būti perkopę kalną, bet iš tikrųjų mes tik ruošiamės kopti. Pagrindinis teigiamas dalykas yra tai, kad esame nenuilstantys. Didelėms tarpusavyje susipynusioms organizacijoms ir sistemoms prireikia laiko, kol jos įsibėgėja, bet kai jau įsibėgėja, jos gali atnešti didžiulių teigiamų visuomenės pokyčių.